... Viskas prasidejo nuo to, kad prireikė kiek neįprastų cukrinių gėliu. Besukdama galvą, kaip jas padaryti, "sulindau" į dar vieną eksperimentą. Nusprendžiau apie tai parašyti – galbūt kam nors ši informacija pasirodys naudinga.

Gėlių gamyba be formelių,

Arba manikiūrinių žirklučių panaudojimo galimybės virtuvėje


Pirmiausia, apie priemones. Neprireiks nieko, kas specialiai skirta darbui su cukraus mase. Reikės tik:

  • kempinėlės, skirtos makiažui (naujos, nenaudotos) – tai bus pagrindas kočiojant gėlių žiedlapius;
  • manikiūrinių žirklučių; taip pat naujų (patarčiau dar papildomai dezinfekuoti ašmenis spiritu);
  • teptuko (naudosim jo kotelį).
  • Taip pat reikės paruostos gėlių masės bei šiek tiek krakmolo (karts nuo karto perbraukti rankoms – ypač, jei rankos linkę prakaituoti).

1 gaminys: gėlių kuokeliai


Tokiu būdu galima gaminti ne tik kuokelius, bet ir mažyčius gėlių žiedelius.

1. Imam mažytį masės gabalėlį, suformuojam kamuoliuką.

2. As naudojausi kontaktui su maistu skirta vielute (mano daromai gėlei taip buvo patogiau), tačiau tai nėra būtina. Vielutės gale užsukau lankelį, kad stabiliau laikytųsi, jį sudrekinau ir įkišau į gėlių masės kamuoliuką.

3. Burbuliuko galą galima vos vos pasukti tarp pirstu, kad šiek tiek nusmailetų. Tada imamės žirklučių, perkerpam bumbuliuką per pusę.

4. Gautas dvi puseles vėl kerpam arba per pusę, arba į tris dalis, tada gautąsias juosteles galima dar kartą sukarpyti perpus -- priklausomai nuo to, kokio dydžio darote kuokelį ir kiek norite turėti stiebelių. Tik nepalikite per plonų, nes gali būti per trapūs. Kitas ne ka mažiau svarbus momentas -- kerpant reikia kaskart taikyti įkirpti viršūnėlę (patį smaigaliuką), kitaip jūsų kuokelių galiukai gausis kampuoti (gi kerpant viršūnėlę, jie bus gražios formos).

Pora nuotraukyčių, kaip atrodė baigti karpyti kuokeliai (atsiprašau už prastoką nuotraukų kokybę -- kai jie tokia mažyliukai, niekaip negalėjau deramai nufotkinti).

Ir viskas, paliekam džiūti!

Beje, turiu susigalvojusi labai savotišką džiovinimo metodą smulkioms gėlytėms bei tokiems dalykams, kaip kuokeliai... sukaišioju juos į nėrimo siūlų kamuoliuką. Tokiuose kamuoliukuose yra daug "narvelių", kurie taip ir prašosi, kad į juos kažka įstatytų -- be to, įstatytas daiktas neiškrinta, nes siūlai prilaiko is visų pusių. Galima kaišioti ir į viršų, ir į šonus -- visur. Vienok nesiūlyčiau taip džiovinti didelių žiedų -- praras lygsvarą.

Štai kaip atrodo kamuoliukas su bedžiūnančiais kuokeliais.


2 gaminys: obelų žiedai


1. Atsignybiam maždaug agrasto dydžio masės gabaliuką, tarp delnų pasukam, kol jis įgauna ovalo formą.

2. Į vieną ovalo galą įvedam krakmole pamirkytą teptuko kotelį (reikia įkišti giliai). Teptuką atsargiai ištraukiam, sukamaisiais judesiais (jei netyčia viduje prilipo).

3. Gautą formą perkerpam į dvi dalis; šias išdalinam kiekvieną į tris lygias dalis (gaunasi šešios sekcijos kampuotais kraštais).

4. Kampuotumą panaikinam suspausdžiant kiekvieną dalį pirštais vertikaliai; tada paspaudžiam kita kryptimi, kad tarsi "suplotume" dalis ir padarytume jas panašesnes į plokščius žiedlapius. Gausis kiek grubokai atrodantis žiedas (kitos gėlės gamybos aprašyme yra analogiško žingsnio nuotrauka).

5. Perkeliam žiedelį ant kočiojimo pagrindo ir teptuko koteliu išploninam, pakočiojam į šonus, kad žiedlapiai taptų platesni. Žiedlapių kraštelius iškočiojam kiek labiau, nei centriukus, kad šiek tiek pasibanguotų.

Kažkuriuo metu žiedo lapeliai taps tokie platūs, kad kočiojant prireiks naudoti kelias kempinėles iš karto (jų pagalba pakelsite du jau iškočiotus lapelius ir pasidarysite patogų priėjimą kočioti per vidurį esantįjį).

Iškočiotas žiedelis

6. Žiedą paliekam džiuti išformuotą, kad išlaikytų taurelės formą.

7. Išdžiūvusį žiedą padažom sausais maistiniais dažais, kad įgautų obelų žiedams būdingą rausvą atspalvį.

8. Žiedui išdžiūvus, į centriuką įdedam mažą gabalėlį sudrėkintos gėlių masės, ir įstatom į ją kelis kuokelius gelsvai padažytais galiukais (apie kuokelių gamybą skaitykite kitame puslapyje).


3 gaminys: plukė


Šio žiedelio gamybai vėlgi naudojau vielutę, tačiau, kaip ir obels žiedo atveju, tai visiškai nebūtina.

1. Atsignybiam masės tiek, kaip ir obels žiedui, bet suformuojam ne ovalą, o lašo formą.

2. Smailąjį galą perkerpame žirkliukėmis pusiau.

3. Gautas dvi puseles dar padaliname į kelias dalis, kad gautume 6 - 7 žiedlapius. Kaip ir gaminant kuokelius, karpyti reikia per išorinį smaigaliuką.

4. Gautus žiedlapiukus "suplojame" pirštais (suspaudžiam, kad įgautų plokščią formą).

5. Toliau žiedelis keliauja ant kočiojimo pagrindo -- ploninsim teptuko koteliu. Kadangi naudojau vielutę, dirbti teko ant stalo krašto.

Priešingai nei obels žiedui, išploninam labiausiai ne žiedlapių kraštelius, o jų centrą, kad gautume išgaubtą formą. Jei reikia, kai kurių žiedlapių galiukus dar nusmailinam, spustelint pirštais. Štai kaip atrodė mano išformuotas žiedelis.

6. Žiedelį paliekam džiūti, o tuo tarpu pasigaminam būsimus gėlės centriukus. Imam geltonos masės gabalėlį, delnais iškočiojam is jo kuo plonesnę "dešrytę", tada paguldom ant kočiojimo pagrindo (makiažo kempinėlės) ir trinam pirštu, po truputį keliaujant per visą "dešrytės" ilgį -- kol galiausiai ji tampa tokia plona, kaip mezgimo siūlas.

7. Sukapojam peiliu į mažytes kruopeles; paliekam džiūti.

8. Kai ir žiedas, ir "kruopelės" bus sausos, žiedo centriuką sudrėkinam vandeniu arba kiaušinio baltymu, apibarstom cukrinėm kruopelėm; dar kartą ant viršaus padrėkinam, užbarstom antrą sluoksnį -- ir taip formuojam norimą gėlės centriuką.


Nuotraukose - mano baigtas žiedelis.


4 gaminys: frezijos


1. Žiedo gamybos pradžia tokia pat, kaip obelų žiedams, tik imam didesnį masės gabalėlį ir kai prieinam iki "kočiojimo stadijos", labiau išplatinam žiedlapių viršūnėles, nei apačias. Įdedu nuotraukėlę, kaip atrodė žiedas prieš kočiojimą (kol kas suformuotas tik pirštais).

2. Pakočiojam žiedlapius teptuko koteliu ant makiažo kempinėlės, kad juos išplonintume; o vėliau paimam į ranką (žr. nuortauką) ir baigiam ploninti -- čia galima naudoti jau nebe tik teptuko kotelį, o baigiant darbą pakočioti dar ir dantų krapštuku. Dirbam greitai, nes nuo rankų šilumos masė norės tirpti.

3. Čia į žiedelio centrą aš įstačiau kuokelį (tą anksčiau aprašytąjį pirmajį gaminį). Tada apverčiau žemyn galva ir suformavau žiedą. Trys žiedlapiai keliauja į vidinę žiedo dalį, trys -- į išorę; išorinių žiedlapių galiukus galima kiek pariesti pirštu.

4. Įstatom žiedelį džiūti. Prieš palikdama "ilsėtis ramybėje", aš dar įsmeigiau į žiedelius kelias siauručiukes baltas juosteles (pasigamintas anksčiau), kad imituotų papildomus tiesius kuokelius, būdingus frezijoms.

5. Išdžiūvusius žiedelius padailinau geltona spalva.


Komentaras pabaigai


Yra daugybė gėlių, kurių žiedus ne tik kad galima pagaminti tokiu būdu (žirklutėmis ir be formelių), bet netgi pasiekti ko gera geresnį ir natūralesnį rezultatą, nei naudojantis komercine formele. Keli pavyzdžiai būtų:

  • Aguona (centriukas - vienareikšmiškai: didesnio kamuoliuko viršų sukarpom, šias dalis išskečiam ir suplojam pirstais); taip pat nužydėjusi aguona.
  • Pienės arba šalpusnio žiedas (itin smulkiai sukarpius, reikėtų lipdyti kelis žiedelius vieną ant kito).
  • Rugiagėlės žiedas (padalinus žiedlapiais ir juos "suplojus" bei iškočiojus, kiekvieną žiedlapį reikėtų perkirpt į tris dalis; į vidurį įlipdyt "purų" centriuką -- paruoštą kaip pienės žiedui).
  • Ramunė arba gerbera (smulkiai sukarpom, iškočiojam, ir iškočiotus žiedlapius dar kartą sukarpom, kad būtų itin siauri; galima du žiedelius sulipdyt vieną ant kito, kad suteikt apimties; centriuką darom tokį patį, kaip aprasyta plukės gamyboje).
  • Vandens lelija (keli tokie žiedeliai, kaip plukei, sulipdomi vienas ant kito; apatinysis gaminamas iš didžiausio masės burbuliuko, kiekvienas aukštesnysis -- vis iš mažesnio).

Sąrašas, savaime suprantama, ne baigtinis...